Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. gegužės 11 d. sprendimu civilinėje byloje pateikė išaiškinimus dėl tinkamo ieškovo teisių gynimo būdo pasirinkimo, kai žemės savininkas (atsakovas) nesutinka duoti sutikimo dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo jo žemės sklypui.

Ieškovas prašė teismo įpareigoti atsakovus per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos duoti ieškovui rašytinius sutikimus, kad šalia atsakovo žemės sklypo būtų suprojektuoti ir nutiesti vandentiekio ir nuotekų tinklai pagal ieškovo parengtą gyvenamojo namo vandentiekio ir nuotekų tinklų supaprastintą statybos projektą ir kad pagal šį projektą planuojamų nutiesti inžinerinių tinklų apsaugos zonos, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, kirstų atsakovo žemės sklypo, ribas. Atsakovas ieškovui sutikimų geranoriškai nedavė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme (toliau – įstatyme) įtvirtintas sąlygų nustatymo reguliavimas iš esmės grindžiamas principu, kad įstatyme nurodyta teritorija gali būti nustatyta tik esant į tą teritoriją patenkančio žemės sklypo savininko ar valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimui ir atitinkamai atlyginant už specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nulemtus teisių ribojimus. 

Žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikime dėl šiame įstatyme nurodytos teritorijos (teritorijų) nustatymo turi būti aptarta: 1) šios teritorijos (teritorijų) dydis; 2) nuostolių, patiriamų dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo nustatytose šiame įstatyme nurodytose teritorijose, atlyginimas; 3) informavimo apie pradedamas taikyti šias specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, jų taikymo pabaigą tvarka.

Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad žemės savininko sutikimas duodamas laisva valia, šiam sutikimui taikomas sutarties laisvės principas. Įstatymas nedetalizuoja, ar toks sutikimas išreiškiamas vienašaliu sandoriu (sandoris, išreiškiantis vienos šalies tam tikrų faktų patvirtinimą), ar sutartimi su suinteresuotu asmeniu. Vis dėlto iš nurodyto reguliavimo akivaizdu, kad žemės savininko sutikimas, išreikštas vienašaliu sandoriu, yra skirtas žemės savininko valiai prieš trečiuosius asmenis įrodyti, tuo tarpu tarp žemės savininko ir suinteresuoto asmens egzistuoja tam tikri vidiniai sutartiniai santykiai, nustatantys, be kita ko, ir kompensacijos (ne)mokėjimo bei kitus reikiamus aspektus. Būtent sutikimo pagrindu žemės savininkui atsiranda Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymu nustatyti nuosavybės teisės turinio suvaržymai.

Šiuo atveju ieškovas siekia patenkinti savo privatų interesą – įsivesti į jam priklausantį žemės sklypą vandentiekio ir nuotekų tinklus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertino, jog specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas nesuteikia teismui pagrindo teismo sprendimu riboti žemės savininko teises įpareigojant žemės savininką duoti sutikimą.  Todėl  teismo vertinimu nėra ir įstatymo nustatyto pagrindo taikyti CK 1.138 straipsnio 1 punkte įtvirtinto civilinių teisių gynimo būdo – teismo sprendimu pripažinti ieškovo teisę atlikti tam tikrus veiksmus be žemės savininkų sutikimo, t. y. pripažinti atsakovų ginčijamą ieškovo teisę nutiesti į savo žemės sklypą vandentiekio ir nuotekų tinklus taip, kaip suprojektuota ieškovo parengtame projekte, be atsakovų sutikimo.

Teismas sprendė, jog ieškovo privatus interesas – jam priklausančios nuosavybės teisės įgyvendinimas taip, kad jis galėtų įsirengti ir naudotis vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklais, gali būti patenkintas tik suteikiant ieškovui teises į svetimą nekilnojamąjį daiktą, t. y. apribojus (suvaržius) greta ieškovo sklypo esančių žemės sklypo savininkų teises naudotis jiems priklausančiu žemės sklypu. Šios žemės sklypo savininkų teisės teismo sprendimo pagrindu galėtų būti apribotos tik nustatant atitinkamą servitutą. CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą. Todėl ieškovo teisės galėtų būti ginamos tik jam reiškiant reikalavimą dėl servituto nustatymo pagal servitutą reglamentuojančias teisės normas. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pateikė naują teisės taikymo ir aiškinimo taisykle: tuo atveju, jei į įstatyme nurodytą teritoriją (teritoriją, kurioje taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos) patenka kitas žemės sklypas ir šio sklypo savininkas neduoda sutikimo dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nulemtų ribojimų nustatymo, o įstatyme nurodytos teritorijos nustatymas nepatenka į atvejų, kai žemės savininko sutikimas nereikalingas, sąrašą, suinteresuotas asmuo (žemės sklypo savininkas) savo tinkamo naudojimosi nekilnojamuoju daiktu teises gali įgyvendinti kreipdamasis į teismą, kad jo naudai teismo sprendimu būtų nustatytas servitutas svetimam daiktui (tarnaujančiajam daiktui) remiantis servituto institutą reglamentuojančiomis teisės normomis ir jas aiškinančia kasacinio teismo praktika.