Šiuo metu galiojančios Civilinio kodekso trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Todėl praktikoje dažnai iškyla klausimai – ar nesusituokusių bendrai gyvenančių asmenų įgytas turtas turi specialų teisinį rėžimą? Ar nesusituokusių asmenų turtas gali būti pripažįstamas bendraja daline nuosavybe? Kokios sąlygos taikomos bendrai gyvenančių nesusituokusių asmenų įgyto turto teisinio rėžimo kvalifikavimui? Atsakymus dėl nesusituokusių bendrai gyvenančių asmenų tarpusavio turtinių santykių niuansų galima rasti naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikoje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. birželio 9 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022. Nutartyje yra pateikiami svarbūs išaiškinimai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nesusituokusių asmenų turto pripažinimą bendrąja daline nuosavybe.

Ieškovas ieškiniu prašė teismo pripažinti butą jo ir atsakovės bendrąja daline nuosavybe, nustatant, kad ieškovui priklauso 1/2 dalis buto ir pripažįstant buto kredito grąžinimo prievolę AB SEB bankui solidaria.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėjo, kad su atsakove buvo pora nuo 2009 m., nuo 2013 m. pradėjo gyventi kartu nuomojamame bute, vėliau pas ieškovo tėvus, 2016 m. pavasarį atsakovė pasiėmė paskolą butui įsigyti, buvo pasirašyta ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis. Įsigytas butas buvo apleistas, ieškovo tėvas, brolis, draugai ir kolegos padėjo atlikti kapitalinio remonto darbus, ieškovo motina ir močiutė butui įsigyti padovanojo 9000 EUR. Buto remontas truko iki 2018 m. pabaigos. Šalys gyveno kaip šeima, tačiau 2019 m. viduryje atsakovė nusprendė, kad nori skirtis. Ieškovas išėjo iš bendrai užgyvento buto, pasiėmęs tik kelis daiktus. Atsižvelgiant į tai, kad su atsakove gyveno kartu, kūrė bendrą ūkį, planavo šeimos pagausėjimą ir ateitį kartu, įsirengė butą bendromis lėšomis ir darbu, todėl ieškovo manymu egzistuoja pakankamas pagrindas pripažinti butą bendrąja daline nuosavybe.

Atsakovė byloje laikėsi pozicijos, jog vien tas faktas, jog šalys kurį laiką gyveno kartu ir atliko buto remontą, savaime nereiškia, jog šalys išreiškė valią ginčo turtą įgyti bendrosios nuosavybės teise. Atsakovė viena su banku sudarė būsto kredito sutartį ir gavo kreditą (prievolė mokėti kredito įmokas 25 metus teko jai vienai, ji pati viena šias įmokas moka nuo 2016 m. iki šiol), tik savo vardu registravo ginčo butą, savo lėšomis sumokėjo visą ginčo buto įsigijimo pradinį įnašą, viena nuo 2016 m. iki šiol moka visus ginčo buto komunalinius mokesčius, kasmet viena apmoka banko reikalaujamą būsto draudimą, tik savo vienos gyvenamąją vietą deklaravo ginčo bute, o ieškovas tik atliko kai kuriuos ginčo buto remonto darbus, ir netgi ne vienas, o kartu su pačia atsakove, kuri taip pat prisidėjo prie buto remonto. Ieškovas būsto įsigyti neieškojo, jų apžiūrinėti nevažiavo, į bankus dėl būsto kredito nesikreipė, pradinio įnašo savo ar savo artimųjų lėšomis neįmokėjo, taip pat nemokėjo ir būsto kredito įmokų, neapmokėdavo net ir dalies buto komunalinių išlaidų, nemokėjo būsto draudimo įmokų, ginčo bute nedeklaravo savo gyvenamosios vietos.

Pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino: pripažino, kad butas yra bendroji dalinė šalių nuosavybė; nustatė, kad ieškovui priklauso 1/2 buto dalis; pripažino turtinę prievolę pagal kredito sutartį solidariąja. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo bute buvo lygintos sienos, sujungta vonia su tualetu, pakeista elektros instaliacija, didžiąją dalį remonto darbų atliko ieškovo tėvas, taip pat pačios šalys, prisidėjo ieškovo giminaičiai ir draugai, abi šalys pirko reikalingas statybines medžiagas, įrangą. Remdamiesi šiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismai padarė išvadą, kad egzistavo šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę buvimo, taip pat preziumavo, kad šalių įnašai į bendrąją jungtinę veiklą buvo lygūs.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas atsakovės kasacinį skundą, atliko išsamią teisės normų, reglamentuojančių bendro gyvenimo nesusituokus metu įgyto turto pripažinimą bendrąja daline nuosavybe, analizę.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos LR CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas). Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad tiek pagal teisinį reguliavimą, tiek ir pagal kasacinio teismo praktiką santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio turtiniai santykiai nelaikomi lygiaverčiais santuoką sudariusių asmenų turtiniams santykiams.

Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (LR CK 1.5 str.). Taigi, nepaisant LR CK 6.969 str. 4 d., nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise.

Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos LR CK 6.970 str. 1 d., – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas). Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 23 punktas).

Pagal LR CK 6.970 str. bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Butas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad butas buvo iš esmės pagerintas. Nedidelės dalies statybos ar remonto medžiagų įsigijimą pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami buto bendrosios dalinės nuosavybės faktui nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2020 35 punktą). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tam tikrų buičiai skirtų daiktų, įrankių, laisvai pastatomų baldų (pvz., lovos, kėdžių) įgijimas nevertintinas kaip nekilnojamojo daikto pagerinimas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo, kad ginčo butas buvo įrengtas (iš esmės pagerintas) ne tik atsakovės, bet ir jo asmeninėmis lėšomis, jo ir jo giminaičių, draugų darbu. Atsakovė neneigė, jog ieškovas savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie ginčo buto įrengimo, tačiau nesutiko su bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog šis ieškovo indėlis yra pakankamas, kad būtų konstatuotas šalių siekis įgyti ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise, be to, lygiomis dalimis.

Teisėjų kolegija pateikė išaiškinimus, jog tokiu atveju, kai ieškovas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, ginčui spręsti pagal analogiją taikytina panašius teisinius santykius – turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe – reglamentuojanti LR CK 3.90 str. 1 d. norma ir ją aiškinant teismų praktikoje suformuoti kriterijai. Turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis LR CK 3.90 str. 1 d., kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2008). Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog bylą nagrinėję teismai privalėjo analizuoti ir vertinti kiekvienos iš ginčo šalių individualų indėlį kuriant (gerinant) ginčo butą ir atitinkamai nustatyti konkrečias šalims priklausančias buto dalis (pvz. 1/3, 1/4 ar kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo panaikinta ir byla grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Įvertinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022 galima daryti svarbias išvadas dėl nesusituokusių asmenų užgyvento bendro turto teisinio rėžimo:

– bendrai gyvenančių nesusituokusių asmenų turto teisinis rėžimas nėra identiškas susituokusių asmenų turto teisiniam rėžimui – bendrai gyvenančių nesusituokusių asmenų įgytam turtui nėra taikoma bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija;

– bendrai gyvenančių nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, kurių eigoje gali būti sukuriama bendra dalinė nuosavybė;

– nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę;

– rašytinio susitarimo dėl bendro ūkio vedimo (jungtinės veiklos) sudarymas nėra būtinas;

– ginčo atveju siekiant pripažinti turtą bendra daline nesusituokusių asmenų nuosavybe, būtina pateikti įrodymus, pagrindžiančius piniginį ar kitokį indėlį į bendro turto sukūrimą;

– bendras indėlis gali būti ne tik piniginis – tai gali būti ir atitinkami veiksmai/darbas, kuriais turtas buvo iš esmės pagerintas (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita);

– spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį;

– kilus ginčui dėl nesusituokusių asmenų užgyvento turto teismai privalo nustatyti konkrečius asmenų indėlius į bendrą turtą ir atitinkamai padalinti turtą tarp jį bendrai įgijusių asmenų – prezumpcija, kad šalių įnašai į bendrąją jungtinę veiklą yra lygūs, negali būti taikoma.

Šioje teisinėje apžvalgoje esanti informacija neturėtų būti vertinama kaip teisinė konsultacija. Tikslų reikalingų atlikti veiksmų planą ir teisinių paslaugų paketą, geriausiai atitinkantį kliento specifinę situaciją ir interesus, suteikiame privačioje teisinėje konsultacijoje, susisiekus elektroniniu paštu info@labex.lt, arba telefonu Nr. +370 630 70 416.